Alfonsas Kaikaris – muziejininkas, istorikas, PEDAGOGAS

Alfonsas Kaikaris gimė 1922 m. Žagarėje. Pradžios mokyklą pradėjo ir baigė Laižuvoje. 1935 m. įstojo į Mažeikių valstybinę gimnaziją, ją baigė 1941 m. 1942 m. sausio mėnesį pradėjo studijuoti Vytauto Didžiojo universitete, Medicinos fakulteto farmacijos skyriuje. 1943 m. okupacinei valdžiai uždarius universitetą, A. Kaikaris dirbo Mažeikių vaistinėje asistentu – praktikantu. Nuo 1944 m. A. Kaikaris tęsė farmacijos studijas universitete. 1947 m. gavęs chemiko-vaistininko diplomą, pradėjo dirbti Vaistų formų ir Galeno preparatų technologijos katedros asistentu, nuo 1949 m. – vyresniuoju dėstytoju. 1950 m. Kauno universitetas buvo perorganizuotas į du institutus, ir A. Kaikaris tapo tos pačios katedros, bet jau Valstybinio medicinos instituto dėstytoju.

1957 m. A. Kaikaris paskirtas Farmacijos ir stomatologijos fakulteto prodekanu. Jam vadovaujant buvo įkurtas neakivaizdinis Farmacijos skyrius. Pablogėjus sveikatai, 1963 m. šių pareigų atsisakė. Nuo 1957 m. prasidėjo naujas jo gyvenimo etapas, paskirtas farmacijos istorijai ir muziejininkystei. 1957 m. į KMI Farmacijos fakulteto dėstytojo Alfonso Kaikario rankas pateko pirmieji eksponatai. Šie daiktai – tai maža dalis prieškario Lietuvos vaistininkų draugijos sukauptos kolekcijos. Pradžioje eksponatai buvo laikomi dėstytojo A. Kaikario kabinete, vėliau Farmacijos fakulteto koridoriuje specialiai įrengtose spintose. 1973 m. instituto patalpose buvo skirtas holas – jį atitvėrus stiklinėmis pertvaromis, susidarė vieno kambario 19 kvadratinių metrų patalpėlė. Prie durų buvo pritvirtintas užrašas “Musaeum Pharmaceuticum Lithuaniae”.

Praslinkus 14 metų, 1987-aisiais, muziejus iš Medicinos instituto palėpės buvo perkeltas į restauruotą, pačioje garbingiausioje Kauno vietoje – Rotušės aikštėje – esantį XVI a. pastatą. Tuo metu muziejuje buvo sukaupta per 4000 eksponatų, ir jau dirbo nemažas muziejaus kolektyvas.

Muziejaus sėkmės paslaptis – A. Kaikario asmenybė. Jo dėmesingumas kiekvienam žmogui, erudicija, meilė savo darbui, diplomatiški sprendimai, įsiklausymas į kito žmogaus mintis, subtilus humoras padėjo siekti tikslo. Muziejuje svečius pasitinka užrašas “Huc intrantibus salus” (“Įeinančiam linkime sveikatos”), oficinoje skiriami jiems pagal viduramžių receptūrą pagaminti vaistai “Elexir ad longam vitam” (“Ilgo gyvenimo eliksyras”), specialiai moterims – “Syrupus adianti capilorum Veneris” (“Veneros plaukų švelninamasis sirupas”).

Nuo 1995 m. doc. A. Kaikaris pradėjo naują muziejaus tradiciją. Įvertinęs tai, kad neretai šeimose dėl smulkmenų kyla kivirčai, gamino raminamuosius vaistus jaunavedžiams “Syrupus violarum”. Docento mokiniai – provizoriai po oficialių sutuoktuvių santuokų rūmuose ateidavo į muziejų. Čia už oficinos stalo juos pasitikdavo muziejaus įkūrėjas. Pasveikinęs naująją šeimą ir jaunųjų tėvus, iš sidabrinių taurelių duodavo išgerti minėtų vaistų. Jaunavedžiams padovanodavo buteliuką “Syrupus violarum”. Patardavo išgerti kiekvienam po 30 lašų įsiplieskus konfliktui. Sutuoktiniai pasirašydavo muziejaus Svečių knygoje.

1997 m. gruodžio 19 d. doc. Alfonsas Kaikaris mirė. Prieš tai, lapkričio 30 d., muziejuje buvo iškilmingai paminėtas muziejaus kūrėjo 75 metų jubiliejus. Savo kalboje docentas sakė, kad didžiausia jo svajonė – sulaukti 2000-ųjų metų. Jam, kaip istorikui, rūpėjo, ką žmonija pasieks keičiantis tūkstantmečiui. Jis sakė, kad per savo amžių matė didelį technikos progreso šuolį, nuo pirmųjų radijo imtuvų iki kompiuterių, interneto. Tačiau jam nebuvo lemta sulaukti šios datos.

Nors nėra tarp mūsų doc. Alfonso Kaikario, bet gyvenimo įvykiai sukasi apie jo asmenį, suburia bendram darbui, verčia mąstyti, tęsti pradėtus darbus, įgyvendinti planus ir idėjas.